Ištrauka iš knygos / Textauszug

​

Šeima

Ramų saulėtą rytą miško tylą sutrikdė pasipiktinusių bež- džionių klyksmas:

– Baisi nelaimė, kokia nesėkmė!

Nuo pat pirmos Viliaus gimimo akimirkos lemūrų šeima apšaukė savo pagranduką nevykėliu ir niekam tikusiu sutvė- rimu. Bet jie klydo – Vilius buvo pirmasis protingas lemūras. Jo galva buvo pilnut pilnutėlė visokiausių minčių. Galima sakyti, kad Viliaus galvelė dirbo kaip malūnas. Kitaip nei jo pramuštgalvių draugų, kurie dienų dienas kybodavo medžiuose ir mėtydavo kankorėžius į paukščius. Vilius elgėsi labai pavyzdingai. Kaip ir kiekvienas augantis beždžioniukas iš medžio ant žemės jis nusileido anksti ir smalsiai žvelgė į pasaulį. Didelės smaragdo spalvos Viliaus akys spindu- liavo tamsoje kaip žibintai ir nušvietė apšnerkštą lemūrų lizdą.

Seni lemūrai šviesos nemėgo. Kaip piktų vilkų gauja, bai- siais balsais staugdami, jie tol gąsdindavo Vilių, kol tas nulįs- davo atgal į savo kampą. Bet įtartinos, lemūrams nebūdingos Viliaus akys buvo tik viena iš priežasčių, kodėl vyresniejinelaikė jo savu. Šeimos vadas Julijus griežtai uždraudė vakari- nes Viliaus klajones:

– Doras lemūras miega savo lizde ir nesibasto naktimis po mišką. Ir niekados neužmiršk – lemūrai neplepa su kitais gyvūnais. Mūsų garbingoje šeimoje iki šiol nieko panašaus nebuvo. Artimiausias lemūro draugas gali būti tik kitas lemū- ras, ne paukštis ar voverė.

Net ir neminint lemūrų ypatybių, nenuslėpsi, kad Julijus buvo kiek pamišęs. Jis labai didžiavosi savo prigimtimi ir nekreipė dėmesio į giminės kvailumą pašiepiančius juokelius. Lemūrų proseneliai, senoji beždžionių karta, taip pat nepasi- žymėjo skvarbiu protu. Jie buvo vadinami primatais ir, lygi- nant su kitais gyvūnais, buvo tikrai kvaili.

Julijus nekreipė dėmesio į žvėrių patyčias ir trimitavo į visas puses kiek galėdamas:

– Seni kvailiai! Mes primatai – šaunūs lemūrai! Esame pir- mieji ir patys svarbiausi. Visi beuodegiai žvėrys teeina šėko pjauti!

Julijus visiems gyrėsi esąs senos garsios beždžionių šeimos nekarūnuotas princas, turįs bananų plantacijų skirtingose pasaulio šalyse. Visi žvėrys baisiausiai linksminosi klausydami kvailelio pasakojimų.

Julijus niekino pasivaikščiojimus žemės takeliais, tad sėdė- davo sau ant šakos ir spjaudydavo ant tų, kurie saulėtą po- pietę praeidavo po medžiais. Jis nemėgo ir paukščių, nes jie nesikarstė po medžius, o tik plevėsavo sparnais ir sklandė ore.

…